HEROJAI YRA TARP MŪSŲ

Trisdešimt metų, regis, yra ištisa epocha. Vėl sausis, vėl degs laužai, o mes įsisegsime į atlapus neužmirštuolės žiedą. Prieš 30 metų mes buvome daug jaunesni ir labai drąsūs. Kalbinu savo kolegę - Vilniaus J.Lelevelio inžinerijos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją Iriną Astrą Burokienę.

 1. Gerbiama Irena (visada taip Jus vadinu), sausio 13 (Laisvės gynėjų) dienos išvakarėse, manau, būtų prasminga pakalbinti būtent Jus. Kokią sausio 13 Jūs prisimenate prieš 30 metų, kodėl ją reikia minėti ir niekada neužmiršti?           

             1991 metų sausio 13-ąją apėmė įvairūs  jausmai. Tomis dienomis buvo daug nerimo, baimės dėl šeimos likimo, dėl Lietuvos ateities. Tomis dienomis kaip niekad patyriau daug draugiškumo, vienybės, atjautos, bendrystės, pagalbos vienas kitam. Prisimenant tas dienas, sukyla daug emocijų. Tai pasididžiavimas, laimė, kad mes nugalėjome ,,didžiulį monstrą” (TSR). Buvau laiminga, nes tuo metu susilaukiau antro sūnaus, nors jo gimimas buvo ir komplikuotas. Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi laimingai. Be galo gaila visų sausio 13-osios aukų, todėl turime gerbti ir prisiminti savo Tautos, šalies didvyrius. Būtina minėti dieną ir žmones, kurių dėka mūsų šalis tapo tikrai Nepriklausoma valstybe. Tai mūsų Laisvės diena.

2. Norėtume daugiau sužinoti  apie Jūsų šeimą. Iš kur Jūs kilote, kas tėvai?       

         Mano tėvai -  paprasti tarnautojai.  Vaikystė ir jaunystė prabėgo Žemaitijoje sovietmečiu. Šeima ir giminė nepatyrė represijų. Apie tai nieko nežinojau. Tėvai tomis temomis nekalbėjo. Mes, vaikai, trise, buvome mokomi darbštumo, sąžiningumo. Mus skatino siekti mokslo, domėtis kultūra. Lankėme koncertus, spektakius, parodas. Daug skaitėme. Tėveliai mokė mylėti gamtą.

3. Gal galėtumėte papasakoti apie vyrą ir vaikus?       

           Mano vyras Antanas gimė ir augo Ukmergėje, patriotiškoje šeimoje. Jo tėvelis buvo karys savanoris. Vyresnysis brolis už antitarybinę veiklą buvo nuteistas, kalėjo Vorkutos kalėjime. Buvo vienas iš Vorkutos kalinių streiko organizatorių. Apie tai vyro brolis Edvardas Burokas parašė knygų ciklą ,,Pūtėme prieš vėją”. Antanas su broliais pogrindyje leido laikraštį, vėliau žurnalą ,,Varpas”. Žurnalas leidžiamas ir šiomis dienomis.

               Kai ištekėjau už Antano, jis buvo mokytojas M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Prasidėjus sausio įvykiams (nuo sausio 8 d.), paliko darbą ir išskubėjo saugoti Parlamento. Nuo sausio 17 d. tapo Savanoriškos krašto apsaugos štabo darbuotoju. Vėliau jam buvo suteiktas Majoro laipsnis bei garbės savanorio vardas. 

          Sūnus Vytenis (1990 m.) baigė M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, Vilniaus dailės akademijoje -  skulptūros bakalauro, magistro studijas. Šiuo metu yra VDA skulptūros katedros dėstytojas. Antrasis  sūnus Vladas baigė S. Neries gimnaziją, vėliau Vilniaus universitete Istorijos fakultete baigė bakalauro bei magistro studijas. Dabar dirba Energetikos ir technikos muziejuje.

4. Kodėl vieną Jūsų sūnų galima vadinti laisvės vaiku?        

          Sūnus Vladas gimė per sausio įvykius. Išvydo pasaulį per anksti (matyt, dėl mano streso) -  6,5 mėn. Į ligoninę išvykau sausio 12 d. naktį, o sūnus gimė sausio 16 dieną. Ketvirtą dieną po gimimo vyrą informavo, kad sūnus gali neišgyventi. Sūnų ligoninėje pakrikštijome, pervežėme į Santariškių vaikų ligoninės reanimacijos skyrių. Laimei, vaikas ėmė greitai taisytis, sustiprėjo, svėrė 2 kg, ir mes po mėnesio, praleisto ligoninėje, grįžome namo.

            Aš be galo dėkinga medikams, gelbėjusiems sūnaus gyvybę: Vladimirui Chijenui, Vytautui Basiui, Albinai Našliūnienei ir kt., visam medicinos personalui. Ačiū mano tėvams, vyro tėvams, visiems artimiesiems, draugams, padėjusiems, palaikiusiems mus tuo sunkiu metu. Dėkoju Dievui ir likimui, kad turiu du puikius sūnus ( juos skiria tik dešimt mėnesių). Vladui sausio 16-ąją sukaks 30 metų, o Vyteniui vasario 26-ąją sueis 31 metai. Jaunesnįjį Vladą laisvės vaiku galima vadinti dėl to, kad gimė tokiu lemtingu Lietuvai laiku, kai jo tėtis ir daugelis kitų drąsių žmonių kovojo už mūsų valstybės likimą. Džiaugiuosi, kad Vladas gimė ir gyvena laisvoje Lietuvoje.

5. Žinau, kad esate ,,Birutiečių” draugijos narė. Kuo ypatinga ši veikla? Kaip atrandate šiame amžino skubėjimo amžiuje  laiko dalyvauti visuomeniniame gyvenime?

        Aš esu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštienės Birutės sąjungos narė. Sąjunga vienija kariuomenės įgulose įkurtas draugijas, tęsia 1925 metais įkurtos draugijos darbus. Puoselėja lietuviškus papročius ir tradicijas, rūpinasi karių šeimomis, telkia labdarą ir teikia paramą karių šeimoms, sužeistų ir mirusių karių šeimoms, Skatinai ir rūpinasi jaunosios kartos ugdymu, paremtu patriotiškomis vertybėmis ir pareiga ginti Tėvynę bei saugoti Lietuvos Nepriklausomybę. Nuolat organizuojame pilietinius, patriotinius, kultūrinius renginius, stovyklas. Mano nuomone, ši veikla  reikalinga ir prasminga, todėl stengiuosi jai atrasti laiko. Be to, malonu bendrauti su bendro likimo, bendrų interesų puikiomis moterimis.

6. Pasakykite, kodėl svabu kalbėti jaunajai kartai apie istoriją, mūsų praeitį?     

             Sunku glaustai atsakyti į šį klausimą. Sakoma, kad žmogus, kuris nežino istorijos, yra vaikas. Todėl brandus žmogus turi išmanyti istoriją, kad galėtų kurti ateitį. Norint ją kurti, reikia žinoti praeitį. Mokomės analizuodami patirtį, darome išvadas. Mūsų himno žodžiai byloja: ,,Iš praeities tavo sūnūs te stiptybę semia,,. Jaunimas turėtų įsisąmoninti, kad Nepriklausomybę svarbu iškovoti, bet ne mažiau svarbu ją ir išsaugoti.

7. Kas svarbu šiandien suvokiant mūsų tapatybę? Kokias knygas skaitote? Kokias rekomenduotumėte kitiems? Kur ieškote dvasinės stiprybės?    

            Mes kitiems įdomūs savo šalies išskirtinumu,  tradicijomis, papročiais, dainomis, tautosaka, kultūra ir t.t. Todėl manau, kad visa tai reikia puoselėti. Labai mėgstu skaityti. Nuo jaunystės dienų skaitau labai įvairią literatūrą. Mėgstu grožinę literatūrą, istorines knygas, biografines knygas, fantastiką, knygas apie meną, kultūrą, Labai vertinu psichologinę literatūrą, knygas, iš kurių galima ko nors vertingo išmokti.

             Pastaruoju metu skaičiau knygas, ,,Laisvųjų testamentai: Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai”,  knygą ,,Išrasta Lietuvoje”, Umberto Eco ,,Rožės vardas” (šiomis dienomis per televiziją rodomas  serialas). Ypač sukrėtė baltarusių autorės, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knyga ,,Cinko berniukai”.

8.  Propaguojate tautos meną, folklorą. Kodėl svarbu klausyti liaudies dainų, mokėti jas dainuoti?   

        Nuo mokyklos suolo dainavau chore. Mėgstu įvairią muziką. Dažnai lankausi klasikinės muzikos koncertuose. Moku nemažai liaudies dainų.  Muziką mėgsta visi mūsų šeimos nariai. Anksčiau Lietuvoje nei viena šventė, nei vienas susiėjimas neapsieidavo be dainų. Gaila, kad ši tradicija nyksta. Būtų labai šaunu ją atgaivinti. Perduokime savo patirtį jaunimui, puoselėkime savo puikias tradicijas. Ir tebūna ,,mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios”, -  taip dainavo maestro V. Kernagis.

 ​9. Neseniai įkopėme į 2021 metus, pasakykite 3 svarbiausius dalykus, kurie padėtų mums jaustis stipriems ir laimingiems?  

           Naujųjų metų proga linkiu visiems vilties, stiprios sveikatos, turėti gražių svajonių ir stiprybės jas įgyvendinti. Mano sūnus Vytenis sako: ,,Mama, reikia, kad visi savo pareigas atliktų kuo sąžiningiau, kruopščiau. Koks tada būtų nuostabus pasaulis!” Tad linkiu, kad mes visi gyventume nuostabiame pasaulyje. Visiems linkiu Dievo palaimos.

 

 

Interviu parengė Irena Baltakienė