Kada atsiklaupiau prieš žmogų?

Aš gyvenu Karoliniškių mikrorajone. Čia visos gatvės pavadintos 1991 m. sausio 13-osios naktį žuvusių laisvės gynėjų vardais: L.Asanavičiūtės, D.Gerbutavičiaus, V.Druskio, R.Jankausko, A.Povilaičio, V.Maciulevičiaus, I.Šimulionio. Aš gyvenu Vido Maciulevičaus gatvėje. O gatvė prie televizijos bokšto, kur penktadienį uždegti atminimo laužai, pavadinta I.Šimulionio vardu. Todėl posakį: ,,Atmintis gyva, nes liudija“ suprantu tiesiogiai.

          Kas man primena, kad artėja tos ypatingos dienos? Tai vis gyva tradicija – prieš savaitę rengiamas bėgimas Gyvybės ir mirties keliu. Tada ir žinau, kad vėl ateina metas stabelėti ir pagalvoti, ką reiškia laisvė ir kokia jos kaina.

          Prieš trisdešimt dvejus metus dirbau su Igno mama Nijole Šimulioniene (Linkevičiūte) toje pačioje ugdymo įstaigoje. Ji buvo kūno kultūros mokytoja. Tokia graži inteligentiška šviesių plaukų moteris. Buvusi tremtinė (gimė 1940 m.). Deja, Igno tėvo Rimanto neteko pažinti. Šiandien visa šeima žvelgia į mus iš dangaus aukštybių.

            Ignas Šimulionis – jauniausias Laisvės gynėjas. Žūties dieną jam buvo vos septyniolika metų. Jis buvo 34-osios vidurinės mokyklos (dabar Sausio 13-osios) abiturientas. Tą pačią mokyklą baigė ir mano dukra. Igno aš nepažinojau. Dabar skaitau internetinėje erdvėje, kad jį kliudė šešios kulkos, o pražudė septintoji, paleista į galvą. Pasak Nijolės, jos vienturtis sūnus visada buvo smalsus ir nenuorama, jam visada norėjosi būti įvykių sūkuryje, svarbių  įvykių, lemtingų.

            Pamenu ne tik neramias naktis, bet ir dieną, kai visa Lietuva tiesiogine to žodžio prasme, nes suvažiavę iš visos Lietuvos kampelių, lydėjo didvyrius į amžinojo poilsio vietą. Liūliavo žmonių jūra nuo Katedros iki Antakalnio kapinių, kurias kiekvienais metais tvarko ir mūsų gimnazijos mokiniai. O mes, mano darbo kolektyvas, stovėjome gatvės šone ir akimis lydėjome žuvusiuosius. Kai ėjo Igną Šimulionį lydėjusieji ir jo šeimos artimieji, tada ir atsiklaupėme ant šalto gatvės grindinio. Esu klūpėjusi bažnyčioje, bet niekada prieš žmogų.

            Tokia man buvo 2023-iųjų sausio tryliktoji, kai atmintis mane sugrąžino į tą laiką prieš trisdešimt dvejus metus. Buvau jauna, bet supratau, kad patiriu kažką ypatinga. Tikrai. Atmintis gyva, nes liudija. Tad liudykime.

Lietuvių k. ir literatūros mokytoja Irena Baltakienė