Raštingumo diena – 2021

Rugsėjo 8 dieną tradiciškai J. Lelevelio inžinerijos gimnazijoje minima tarptautinė Raštingumo diena. Visi žinome, kad raštingumo sąvoka susijusi ne tik su gebėjimu rašyti ar gebėjimu rašyti be klaidų. Tai ir gebėjimas orientuotis gyvenimiškose situacijose, kompiuterinio raštingumo įgūdžiai, teisinis raštingumas ir pan. 
Šiemet nusprendėme surengti dailyraščio konkursą. Kita vertus, tiesiog susiburti ir solidariai palinkti prie balto popieriaus ir rašyti. 2021-ieji metai paskelbti Totorių kultūros metais. Pirmieji totorių naujakuriai iš Aukso Ordos kraštų apsigyveno Lietuvoje dar XIII a. LDK kunigaikštis Vytautas dovanojo jiems žemės ir įkurdino juos Trakuose, kad jų gyvenami kaimai puslankiu saugotų Trakus ir Vilnių nuo priešų antpuolių. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba – jie sudarė Vytauto asmeninę sargybą. Šios tautos kariai pagarsėjo kaip itin narsūs ir ištikimi – jų praktiškai buvo neįmanoma papirkti. Kartu su Vytautu totoriai dalyvavo garsiajame Žalgirio mūšyje.
Šiandien Vilniuje yra Totorių gatvė, o Vilniaus rajone – Totoriškių ir Keturiasdešimties totorių kaimai. Beje, keturiasdešimt reiškia ne tik skaičių. Totorių kalboje šis žodis nusako gausą, daugybę. Totoriai labai geri arklininkai, odų dirbėjai ir daržininkai. Taip mūsų krašte paplito baklažanai, agurkai, pomidorai.  Jie puikūs ir kulinarai.
Iš viso Lietuvoje gyvena apie trys keturi tūkstančiai totorių, kai kurie jų vis dar laikosi savo papročių, spalvingos kultūros, šneka totoriškai. Jie imlūs kalboms, puikiai šneka lietuviškai. Be to, moka dažnai rusų ir lenkų kalbas. Gatvėje nesunku atpažinti totorių tautybės žmones:  jie yra tamsesnio gymio nei lietuviai, dažniausiai nedidelio ūgio, tvirto sudėjimo, ypatingų akių. Vilniuje veikia Lietuvos totorių bendruomenės. Jie puoselėja papročius, yra musulmonų tikėjimo. Įdomu, kad totoriai, senovėje pakviesti ginti Lietuvos nuo priešų, neliko nuošalyje ir šiomis dienomis. 1991 metų sausio 13 dieną, kai sovietų tankai puolė Vilniaus televizijos bokštą, tarp žuvusiųjų bokšto gynėjų buvo ir Loreta Asanavičiūtė – Lietuvos totoriaus dukra. Totoriai įrodė ištikimybę Lietuvai. O jų pavardės dažnai atpažįstamos kaip lietuviškos: Korsakai, Jokubauskai, Bazarauskai, Vilčinskai, Milkamanavičiai ir kt. Daugiausia totorių gyvena Vilniuje, Kaune, Alytuje, Trakuose. 
Totoriai sugebėjo išlaikyti savitą kultūrą, šokį, dainą, maldą, originalius piršlybų ir vestuvių papročius ir organiškai įsilieti į Lietuvos kultūrą bei išausti  margą daugiatautės Lietuvos valstybės audinį. Totoriai Lietuvoje gyvena jau 700 metų. 
Lietuvių kalbos mokytojos pakvietė 5-8 klasių mokinius rašyti tekstą apie totorių kepurėles - tiubeteikas. Tradiciškai tokios vyrų kepurėlės būdavo juodos spalvos, o moterų violetinės. Jos labai puošnios: siuvinėtos karoliukais, dygsniuotos aukso ar sidabro siūlais. Jei siuvinėtos ornamentais ar gamtoje esančiais augalų piešiniais, žmogui linkima būti sveikam ir semtis jėgų iš 4 pasaulio kraštų: Šiaurės, Pietų, Rytų ir Vakarų.
O 9-12 klasių mokiniai perrašė partizano Juozo Lukšos – Daumanto laišką savo mylimajai Nijolei Bražėnaitei. 2021-aisiais pagerbiame ir jo atmintį. Šiais laikais retokai rašome laiškus ranka. Tad yra proga. Tokių laiškų yra daug. Jie sudėti į knygą ,,Laiškai mylimosioms”. Kodėl pasirinktas parašiuto logotipas? Ogi todėl, kad J.Lukša buvo lietuvių partizanų, dar kitaip vadintų miško broliais, ryšininkas, žvalgas, du kartus kirtęs geležinę uždangą iš oro. 
Tad tarptautinę Raštingumo dieną per lietuvių kalbos pamoką ne tik rašėme, bet ir pritaikėme istorijos, dailės ir inžinerijos įgūdžius. Be raštingumo nežengsi nė žingsnio. Dėkojame visiems dalyvavusiems rašymo akcijoje ir kviečiame akis paganyti po mūsų galeriją. Šįsyk be vietų. Juk žinote, kad svarbu dalyvauti.   

Lietuvių k. ir literatūros mokytojos
D. Lukauskienė ir I. Baltakienė