Nuo gražiausio lietuviško žodžio iki pasaulio kalbų

Rugsėjo pabaiga mūsų mokykloje tapo puikia proga dar kartą prisiminti, kad kalba yra nepaprastas ryšys ne tik tarp žmonių, bet ir tarp valstybių. Artėjant Europos kalbų dienai, mokiniai įsitraukė į kūrybiškas veiklas, kurios skatino ne tik domėtis gimtąja lietuvių kalba, bet ir pažvelgti į kitų šalių kalbas bei kultūras.

Vyresnių klasiųs gimnazijos mokiniai dalyvavo Lietuvių kalbos instituto ir Lietuvių kalbos draugijos rengiamame konkurse. Jie rinko, jų požiūriu, gražiausią ir lietuviškiausią žodį. Paaiškėjo, kad renkantis svarbus ne tik žodžio skambesys, bet ir jo prasminis turinys, keliamos asociacijos, jausmai bei prisiminimai. Tarp mokinių pasirinktų žodžių atsirado „šviesa“, „mėnesiena“, „kriauklė“, „drąsa“, „laimė“, „pynė“ ir daugybė kitų.

Tačiau vien išrinkti žodį neužteko. Mokiniai turėjo jį kūrybiškai pristatyti – pasitelkę įvairias technikas ir medžiagas jie gamino originalius knygų skirtukus. Vieni piešė, kiti komponavo iš gamtinių medžiagų, derino spalvas, simbolius ir ornamentus. Taip kiekvienas pasirinktas žodis įgijo savitą vaizdinį pavidalą. Juk kartais viename trumpame žodyje gali slypėti visas pasaulis – gamtos grožis, žmogaus jausmai, svajonės ar svarbiausios vertybės.

Kadangi konkursas vyko iki rugsėjo 26-osios – Europos kalbų dienos, prie kalbinės iniciatyvos prisijungė ir 7a klasės mokiniai. Jie nutarė pasidomėti pasaulio šalimis ir kalbomis, kurias patys norėtų išmokti. Vieni mokiniai savo pasirinktą šalį pristatė naudodamiesi pateiktimis, kiti rengė spalvingus plakatus. Klasėje „keliavome“ po Nyderlandus, Japoniją, Ispaniją, Prancūziją, Vokietiją, Meksiką ir kitas šalis.

Pristatymuose mokiniai stengėsi ne tik papasakoti, kokią kalbą norėtų mokėti, bet ir sudominti bendraklasius pasirinktos šalies kultūra, papročiais, tradicijomis, sportu, maistu ar kasdienio gyvenimo ypatumais. Ypač smalsu buvo išgirsti apie tai, kas mums, Lietuvos žmonėms, atrodo neįprasta, netikėta ar kelia nuostabą.

Šios veiklos dar kartą priminė, kad kalba – tai kur kas daugiau negu žodžiai. Ji saugo tautos kultūrą ir atmintį, padeda pažinti kitus žmones, o mokydamiesi svetimų kalbų atveriame duris į kitų šalių pasaulį. Tačiau keliaudami po pasaulio kalbas nepamirštame ir savosios – lietuvių kalbos, kurios kiekvienas žodis gali būti savaip gražus, prasmingas ir vertas išsaugoti.

Lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Borisovienė